Apie Klubą

Vytautas LEŠČINSKAS
KAI SUGAUDŽIA MEDŽIOKLĖS RAGAI…


Vis didesnį populiarumą įgyjantis Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų klubas, oficialiai gyvuoja neseniai, nuo 2011-ųjų metų. Tačiau iš tiesų Vilniaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko Algio PETRAUSKO pasiūlytą idėją sukurti medžiotojų muzikinį kolektyvą buvo pradėta įgyvendinti kur kas anksčiau – prieš gerą dešimtmetį. Dabar klube, kuriam vadovauja Vidmantas LUNIUS, jau yra dešimt muzikantų. Ir visi jie – medžiotojai.

Susirinko entuziastų trijulė
Klubo vadovas yra kilęs iš Druskininkų. Ten baigė vidurinę mokyklą, paskui mokėsi Vilniaus Gedimino technikos universitete, įgijo ekonomisto specialybę.
„Medžiotojo bilietą turiu nuo 1994 metų, nors medžioklėse dalyvavau gerokai anksčiau, – pasakojo Vidmantas Lunius. – O į medžiotojų muzikinę grupę susibūrėme ir pradėjome drauge groti 1996 metais. Iš pradžių buvome trise, bet, laikui bėgant, mūsų grupė didejo, kol išaugo iki dešimt narių. Pirmieji buvo maestro Henrikas MACKEVIČIUS, Algimantas KUNIGĖLIS ir aš. Iš pradžių grojome tik paprastais medžiokliniais ragais, per medžiokles ar medžiotojų šventėse. Dažniausiai pūsdavome medžioklinius signalus. O kai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija nupirko keletą medžioklinių -koncertinių ragų , tada pradėjome groti įvairius medžioklinius maršus ir kūrinius susijusius su medžioklės tematika. Dalį instrumentų nusipirkome patys. Drauge su profesionaliais muzikantais grojame nuo 2010 metų. Mums svarbiausia populiarinti medžioklinę muziką medžioklės tradicijas bei medžioklinę kultūrą… Dabar ir bažnyčiose grojame, pavyzdžiui, šv. Huberto mišias, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, šventėse, susitikimuose. Planuojame praplėsti savo kolektyvą, gal išaugti ir į tikrą orkestrą. O kol kas mūsų klubo nariai yra šie muzikuojantis medžiotojai: Igoris Procepovas, Vidmantas Lunius, Paulius Lukauskas, Vitas Vidzbelis, Artūras Svirbutas, Igor Kramarev, Paulius Savitckis, Mindaugas Gecevičius, ir Algimantas Kunigėlis.Vis dažniau koncertuojame, galbūt šiais metais būsime pakviesti į Sankt Peterburge rengiamą tarptautinį medžioklinės muzikos festivalį..

Yra ir vienuoliktas narys!
Iš Dzūkijos yra kilęs ir kitas labai aktyvus klubo narys Igoris PROCEPOVAS. „Gimęs, augęs esu Varėnoje, vėliau mokiausi Vilniaus universitete, studijavau ekonomiką, – prisiminė jaunystę Igoris. – Baigiau universitetą 1988 metais. Dvejus metus tarnavau sovietų kariuomenėje, iš kurios grįžau 2000-aisiais. Paskui – šeima, vaikai, darbas… Kai pradėjau medžioti, muzika man jau irgi nebuvo svetima. Kadangi pats anksčiau muzikavau, kariuomenėje grojau orkestre, susitikus su medžiotojais, tekdavo pasišnekėti ir apie muzikavimą. Na, ir paaiškėjo, kad esama kitų grojančių medžiotojų. Prisimenu, kai atėjau į medžiotojų muzikantų kolektyvą, jie buvo tik trise, taigi tapau ketvirtas. Mokytis groti medžiokliniais ragais man padėjo tai, kad jau galėjau muzikuoti drauge su prityrusiais kolegomis, kurie gerai išmanė tą meną. Taigi, nors man anksčiau teko groti įprastais orkestro instrumentais, o su medžioklės ragais susidūriau tik muzikuojančių medžiotojų kolektyve, bet dabar jaučiuosi gerokai įvaldęs ir šias naujas grojimo priemones… Mėginome atgaivinti pirmiausia medžioklės signalų tradicijas. Siekėme, kad per medžiokles visada skambėtų ragas. Ir kad ne bet kaip, o gerai, gražiai skambėtų. Tam yra skirti oficialūs signalai, pasveikinimai. Vienoks signalas skirtas paskelbti medžioklės pradžią, kitoks – baigti medžioti. Yra jų ir daugiau: skirtų pranešti, kad varovams reikia pradėti varyti žvėris medžiotojų pusėn, kad metas pietauti ar rinktis į grupę ir kitų. Be abejonės, labai svarbu pagerbti sumedžiotus žvėris. Tam skirti taip pat specialūs signalai. Pagerbdami sumedžiotus žvėris pripažįstame, kad už mums teikiamų medžiojamų gyvūnų įvairovę bei gausą turime būti dėkingi motinai Gamtai“.
Beje, I. Procepovas turi ir gana retos veislės puikų medžioklinį šunį, vardu Turas, kuris labai gerai klauso šeimininko komandų, yra itin draugiškas žmonėms. Tad šis keturkojis draugas dalyvauja ne tik medžioklėse, bet ir šventėse, koncertuose. Taigi V. Lunius net juokais Turą pristato publikai kaip vienuoliktą jo vadovaujamo klubo narį. Žinoma, tai kelia dar didesnį klausytojų domėjimąsi ir muzikuojančių medžiotojų atliekamais kūriniais. Tuo labiau, kad koncertams pasirenkami itin skambūs bei populiarūs maršai, kitos žmonių mėgstamos melodijos.

Gervių klykavimai, elnių maurojimas
Tokie muzikos instrumentais išgaunami garsai paįvairino ir 2012 m. gegužės 13 d. Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų klubo narių koncertą Trakų pilies didžiojoje menėje. O šiuos garsus moka meistriškai paskleisti vienas iš pirmųjų šio kolektyvo narių Algimantas Kunigėlis. Tad iš mažojo medžioklinio ragelio pasigirdo tarsi tikri pavasarį sugrįžtančių gervių klykavimai, paskui iš kitos specialios dūdos – vienas kitą kovon kviečiančių šakotaragių stirninų bei elnių baubimas. Publikai tai tikrai patiko, mat tikriausiai nedaugelis iš susirikusių į koncertą žmonių buvo kada nors girdėję šių žvėrių balsus miške.
Ir apskritai medžiotojų koncertas, kuriam vadovavo V. Lunius, vyko gyvai bei išradingai. Klausytojai buvo trumpai supažindinami ir su medžioklės ragų istorija, primenama, kad nuo žilos senovės mūsų protėiai juos naudojo medžioklėse. Tie instrumentai buvo gaminami iš tuščiavidurių – taurų ar buivolų – ragų ir skirti tarpusavyje susikalbėti gana dideliu atstumu.
Trakų pilies didžiojoje menėje, kurios akustika labai gera, ypač pakiliai nuskambėjo šv. Huberto – medžiotojų globėjo – maršas, medžioklės signalai, padėka medžioklės deivei Medeinai už sėkmingą medžioklę. Pademonstravo medžiotojai ir kaip pagerbiamas kiekvienas sumedžiotas žvėris: elniui skiriamas vienoks signalas, lapei – kitoks, bebrui – trečioks, kitam gyvūnui – dar kitoks…
Pasibaigus medžioklei, sugrojamas atsisveikinimas. Tai jau ne signalas, o lyg ir minimaršas, nes, grodami šią melodiją, medžiotojai atsisveikina ir su savo kolegomis, deja, jau išvykusiais į amžinuosius medžioklės plotus…
Kadangi medžioklės ragai vis tobulėjo, tad dabar jais galima sugroti net pačius sudėtingiausius kūrinius. Muzikantai tai labai aiškiai įrodė klausytojams, atlikdami keletą kitų itin populiarių kūrinių – „Jėgerių maršą“ bei labai nuotaikingą senovinį medžiotojų maršą. Pagrojo ir neoficialų Europos medžiotojų himną – medžiotojų choro melodiją iš Karlo Marijos Vėberio operos „Laisvasis šaulys“.
Kadangi publika pasitiko medžiotojų grojamus kūrinius karštais plojimais, manyčiau, neperdedant galima pasakyti, kad šis Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų klubo debiutas filharmonijos koncerte – sėkmingas žingsnis į didžiąją sceną. Kita vertus, ypač svarbu atgaivinti buvusias turtingas senąsias, mūsų protėvių puoselėtas medžioklės tradicijas. Tai daugumoje Europos šalių yra įprastas, visiems suprantamas dalykas. Mums – dar kaip ir naujovė. Bet kelią ji skinasi, atrodo, sėkmingai.